Prieš kelias dienas grįžau iš kelionės, kuri gerokai nuvarė nuo kojų. Negana to, Klaipėda pasitiko lietumi - visiškai priešingas oras negu kelionės metu. Apie tranzitines šalis labai daug naujo nepasakysiu dažniau keliaujantiems žmonėms. Lenkijoje keliai vingiuoti ir prasti, ne itin gražus kraštovaizdis, daug reklamos. Vokietija - kitokia respublika. Čia viskas švaru, tvarkinga, autobane visi lekia kaip velniai, tad pravažiuojant šalį nesunku pamatyti bent vieną kraupią avariją. Čia jau yra į ką žiūrėti pro langą: įspūdingos kalvos, daili architektūra, naujos mašinos. Olandijoje ir Belgijoje vaizdas panašus. Tik atidžiau pažvelgus Šiaurinės Prancūzijos landšaftas kažkuo primena Lietuvą ir nebesijauti toks svetimas. Gaila, tas panašumas dingsta išgirdus prancūzišką greitakalbę su ausį rėžiančia gomurine R raide. (Plačiau…)

Greitu laiku mausiu į Prancūziją švęsti savo pusseserės Reginos ir jos draugo Antuano vestuvių. Ten buvau jau du kartus, bet trečias kartas nepamaišys, ypač kai artėja tokia graži šventė.

Čia dvelkia nacionalizmu, kuris negriauna tolerancijos kitoms rasėms, bet labai veikia kitakalbius, ypač anglakalbius. Bendraudamas su prancūzais gali susidaryti įspūdį, kad jie lietuvius myli labiau nei savo kaimynus (nekalbu apie britus). Miestuose bet kokie užrašai užsienio kalba yra retenybė. Nedidelė išimtis - anglų kalba, ją net moka išsilavinusi bei labiau pinigais aptekusi liaudis.

Grynieji prancūzai ne itin patenkinti, matydami vis tamsėjančią piliečių odos spalvą, kadangi tamsiaodžiai labiau linkę daryti smulkius nusikaltimus: Paryžiuje vidury baltos dienos juoda ranka gali įsmukti tau į kišenę. Galbūt dėl to man Prancūzijos kaimai patinka labiau nei miestai. Čia sustoja laikas, niekas nesikesina į tavo turtą, pakeiksnoja prezidentą Sarkozy ir gyvena sau ramiai.

Viliuosi, kad vestuvės bus gražios ir nenuobodžios: jūra, saulėlydis, prancūziškas vynas… Pastaruoju metu patyriau nemažai streso asmeniniuose reikaluose, tad bus nebloga proga šiek tiek atsipalaiduoti. Linkiu ir jums, mieli lankytojai, netūnoti prie savo kompiuterių per ilgai. Juk vasara.

Į detales nesigilinkime iš kur aš ją gavau ir pan. Kad nepaskandinčiau šitos skardinės tarp kitų Autogide ar Autopliuse, dedu pirma čia. Štai techninės ir moralinės charakteristikos:

• Pagaminta 1992 m.
• Variklio tūris: 1598 kv. cm
• Galia: 77 kW
• Kuro tipas: benzinas
• Kuro sąnaudos: trasoje 7 l, mieste 8 l.
• Spalva: mėlyna
• Vietų skaičius: 5
• Rida: ~223000 km
• Pavargusi, bet dar nenori ilsėtis

(Plačiau…)

Po informacinių technologijų egzamino supratau vieną dalyką: informatika yra nuostabus mokslas, bukapročių rankose pavirstantis brutaliu įrankiu, kuriuo galima “žudyti” jaunus, nepatyrusius abiturientus. Juk jų ir taip per daug, galės būti mūrininkais, kasininkais, šlavėjais. Juozas gyrėsi, kad praeitų metų egzaminai buvo lengvi ir čia visi rinks šimtukus. Prisiekiu, aš irgi iš savęs tikėjausi daug, maniau nebus sunku. Apsirikau. Tuos įsivaizduojamus 100% matysiu kaip savo pakaušį. (Plačiau…)

Štai ir viskas. Baigėsi mano 12 metų kančių sistemiškai grūdant į smegenis dalykus, kurių mano protas kartais tiesiog nepriimdavo. Kita vertus mokykla man buvo tikra socialinė ferma, pateikusi pavyzdį kaip gyventi ir bendrauti bandoje, sudariusi mano nuomonę daugeliu aspektų ir išmokinusi išlaikyti status quo su mokytojais (daryk ne tai, ką verčia daryti sistema, o kas naudinga abejoms pusėms).

Šiandien norėtųsi prisiminti ir paviršutiniškus dalykus, neturėjusius didelės įtakos mūsų mąstymui, užtat sukeliančius nemažai juoko. Jes, kas ką buvote iškrėtę mokykloje? Aš buvau padegęs šiukšliadėžę lietuvių kalbos kabinete, nes degė mano kontrolinis, iš kurio gavau 4. Mečiau trintuką į minią mokinių, o pataikiau geografijos mokytojai į galvą (riebus atsiprašau). Paskutinis prisiminimas irgi neblogas. Lietuvių mokytoja: “Gal netrukdykite tiems, kas nori mokytis? Eikite lauk, jeigu nenorite mokintis. Semestrai išvesti, n raidžių nerašysiu…” Mano ranka šovė į viršų: “O tai jau galima eiti?” Išgirdus teigiamą atsakymą, aš, o iš paskos ir dar trys mokiniai movė lauk. Į lietuvių kalbą daugiau nebeatėjau.

Paskutinis skambutis visai patiko. Šįryt teko šiek tiek pasivaikščioti miesto centre, padūzginome savo “arklius”. Vienuoliktokai, kaip ir per šimtadienį, paruošė nuostabų renginį. Auklėtoja padovanojo vardinį šaukštą gyvenimo “košei” srėbti. Viskas baigėsi, bet gailėtis neverta. Dar susitiksime klasės susitikimuose ir pakelsime taureles už mokyklos laikus. Oi, šiek tiek pašvelninau pastarąjį sakinį…